TRUMPAI APIE EPILEPSIJĄ

Epilepsija yra lėtinis neurologinis smegenų funkcijų sutrikimas, pasireiškiantis besikartojančiais epilepsijos priepuoliais. Epilepsijos priepuolis pasireiškia savaiminiu sąmonės, elgesio, emocijų, motorikos, jutimo ar suvokimo sutrikimais dėl staigios ir labai stiprios galvos smegenų žievės neuronų elektrinės iškrovos. Tai sunkus neurologinis susirgimas, kuris iš esmės pakeičia žmogaus gyvenimą, kadangi priepuoliai gali kilti bet kuriuo metu ir esant bet kurioje vietoje. Dėl to atsiranda diskomfortas, kinta asmens santykiai su aplinka, kitais žmonėmis. Beveik 1% Lietuvos gyventojų serga epilepsija. Tai gana dažna liga, kuria asmuo gali susirgti nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, kilmės. Nors epilepsija paplitusi nemažiau kaip kitos ligos, pvz., cukrinis diabetas, tačiau viešai apie šią ligą kalbama labai mažai. Susiklostė situacija, jog ilgus dešimtmečius epilepsiją gydė psichiatrai ir visuomenė šią ligą tapatina su psichikos susirgimu. Todėl visuomenės požiūris į epilepsija sergančiuosius gana atsargus.

KOKIOS EPILEPSIJOS PRIEŽASTYS?

Dažnai epilepsija pasireiškia kaip smegenų pažeidimų pasekmė, pvz., susidarius randams smegenyse po insulto, esant deguonies trūkumui, gimdymo arba nėštumo metu, po traumų, dėl auglių. Epilepsijos priepuolio priežastimi yra praeinantis smegenų funkcijos sutrikimas, atsirandantis dėl vienu metu smegenų ląstelių grupėje kylančių elektrinių iškrovų. Epilepsijos priepuoliai gerai žinomi ir klasifikuoti. Jų yra gana daug rūšių ir išoriškai labai įvairiai pasireiškia. Priepuolių trukmė taip pat labai įvairi. Smegenų veiklos sutrikimas po priepuolio palaipsniui praeina ir tuomet smegenų veikla vėl tampa visai normali. Šiuolaikinės medicinos galimybės leidžia moderniais medicinos prietaisais nustatyti kai kurias epilepsijos susirgimo priežastis. Priepuolių apibūdinimas, instrumentiniai tyrimai (EEG, vaizdinė ilgalaikė EEG stebėsena, Magnetinis rezonansas, Kompiuterinė tomografija ir kt.) prisideda prie epilepsijos gydymo (terapinio ir chirurginio) sėkmės. Pastarieji priklauso nuo sisteminio ir nuoseklaus gydytojo ir sergančiojo bendradarbiavimo. Sergančiojo epilepsija požiūris į gydymą, kantrybė, nuoseklumas, pagalba sau kartu su medikamentiniu gydymu daro “stebuklus”. Apie 85% sergančiųjų turi šansų pagerinti sveikatos būklę, sumažinti priepuolio dažnį, arba išvengti priepuolių. Užsienio šalių patirtis rodo, kad pilna sėkmė pasiekiama tuo atveju, kai epilepsija sergantysis gydomas ne tik medikamentais, bet ir kitomis priemonėmis. Tai - reabilitacinių priemonių taikymas, užimtumas ir epilepsija sergančiųjų ir jų artimųjų švietimas.

KOKIOS EPILEPSIJOS SOCIALINĖS PASEKMĖS?

Epilepsijos priepuoliai ženkliai keičia žmogaus gyvenimą. Tarp priepuolių sergantysis jaučiasi sveiku, tačiau kuo dažnesni priepuoliai, tuo didesniu ligoniu jis tampa. Sergantysis epilepsija gyvena kankinamas daugybės neigiamų emocijų. Tačiau sunkiausios yra: nuolatinė baimė ir nerimas laukiant kada ištiks priepuolis, kur tai įvyks? Taigi sergantysis epilepsija nešioja didelį psichologinio diskomforto krūvį. Jį kankina: beviltiškumas, baimė, abejonės, nusivylimas, pyktis. Visos šios emocijos padaro sergantįjį uždaru, įtariu, nenorinčiu bendrauti, slepiančiu savo ligą. Epilepsija slepia ir sergančiųjų artimieji, kadangi bijo visuomenės neigiamo požiūrio. Tačiau reikia pažymėti, jog toks požiūris visuomenėje susiformavo dėl to, jog iki šiol yra mažai informuojama apie epilepsiją ir jos ypatumus, galimybes epilepsija sergantiesiems integruotis į visuomenę. Visuomenė vengia epilepsijos sergančiųjų, o pastarieji atsako tuo pačiu.

AR ĮMANOMA INTEGRUOTIS Į VISUOMENĘ?

Taip. Ne tik galima, bet ir būtina. Tai problema, kurią privalo spręsti visi drauge: valstybė, visuomenė, nevyriausybinės organizacijos o svarbiausia - sergantieji epilepsija, kurių dalyvavimas procese yra būtinas. Valstybė turi užtikrinti epilepsija sergančiųjų gydymą, reabilitaciją, socialinę integraciją, apsaugoti jį įstatymais. Visuomeninės organizacijos privalo atstovauti sergančiųjų epilepsija interesus, poreikius, ginti jų teises, padėti integruotis į visuomenę. Tačiau svarbiausia, kad sergantysis epilepsija norėtų pasinaudoti teikiama pagalba. Štai čia ir slypi nenumatyti sunkumai. Dešimtmečiais susiklostęs požiūris į epilepsiją, sergančiųjų užsidarymas savyje, pasyvumas sudaro nemažų rūpesčių tiems, kurie nori padėti šiai grupei žmonių. Sisteminė pagalba veiks efektyviai tik tada, jei epilepsija sergantysis turės pilną informaciją apie savo ligą, jos gydymą, žinos kas teiks jam reikiamą pagalbą ir išmoks mokės gyventi sergant epilepsija. Taigi, kaip įveikti kliūtis, trukdančias epilepsija sergantiesiems integruotis į visuomenę?

Šiam klausimui spręsti ir skirta veikla dviejų organizacijų: tai Vilniaus EPI draugija ir Lietuvos epilepsija sergančiųjų integracijos asociacija (LESIA)